Tik nežinojo žmonės, kad ne vien pustrečio valako užkirto kelią
emesto. Yra visko, o žmonių prie stalo nedaug - dešimt ar yra? Žmonių
vienui vienas, neturįs nei šeimos, nei giminaičių, kurie jį būtų
- Kur nebus silpna, ponas, kad sveikatėlė, kaip tas sakė, išėjo ir
puolė padėti tėvui, kuriam buvo užėjęs dusulio priepuolis.
pamatyti tik vieną saulėlydį. Antrą sykį jis jau nebepasikartos. Tad
verčiamas. Poryt mes būsime Rygoje, sako Vėberis, priešais mus sėdės
besivoliojančią konservų skardinę, tačiau ji sustojo čia pat, prilipo
pasiseks. Tačiau durys prasivėrė, ir pasirodė raukšlėtas nepatiklus
išmirkę, o skaistūs ir kvepiantys švara pasirodytų. O duoną vis
pro Kombaus paliktą iškamšą, dingo iš akių.
- Panašiai.
kuriuo pirkėjai turėtų kreiptis. Na, pavyzdžiui, Saulėlydžių g-vė arba
dievas mums naują vargonininką siunčia.

nenutvertų. Špaga... Štai ir stalo Šrapferis sėdi nenusisegęs špagos -

laikote padugne?
klaikiausią kalbos apsurdą. Į bet kokią minią čia kreipiamasi
Ir neprilygs!
juoduliais paėję. Dar dienelė kita, ir sužliugs, sušneks drumzlini
vildamasis, jog pavyks rasti ir saulėtekius. Durų ilgai niekas
neapsibuvę, o jau beaprimstą. Ir pagalvodavo Juza, rytą kilęs, visų
rodydamas nelygius dantis. - Garbingieji, kova vyksta ne dėl
plačiu langu:
plačiu langu:
Ir neprilygs!
smuktelėti, nuleisti žemyn, atsidurti naujo pakilimo papėdėje, jeigu


Nepažįstamasis išsitraukė sniego baltumo nosinę ir šluostydamas kaktą
- Štai jie.
ji styro prie šono, vis subrazda į kėdę ar stalą. Nuo alkūnių žemyn
- O lia lia, - ramiai lyg aidas pakartojo vyriškis.
siūlosi panėšėti skardines. Jie nežino, kodėl aš vis čia, kas mane
moteriškės! Ne! Aš iškviesiu miliciją! Aš šito taip nepaliksiu!
Ne vieną kilometrą žengė Juza, modamas ir nesumodamas, kodėl daro
- O jeigu aš tamstą labai gražiai paprašysiu? - vyras ištraukė iš
užpildė sidabrinė šviesa. Daiktai ištirpo. Mačiau priešais save
milo ne vien pilko skiautės tarp kaulų, bet ir tamsiai mėlyno. Tai ar
atsistoti.
dundėjo laiptai. Kažkas kopė aukštyn.

Turėdamas šitaip leisti laiką, kartais aš norom nenorom, iš nuobodumo
Magnus geraširdišku, nusižeminusiu balsu kreipiasi į Rekę:
- Ne, dėkui, - pasakiau, - tai ne mano sritis.
Taigi šešiasdešimtųjų pavasarį ūmai susirgo artimas žmogus, gyvenęs
statyti stalus, ir dar palei lovas, ir per trobos vidurį, kad nė
Tai iš tiesų buvo saulėlydis. Jis truko neilgai, keletą minučių, kol
sunkvežimis, ir visas tarpas tarp sunkvežimio ir namo buvo nubarstytas
Jis užpuolė ant viškų per patį giesmės vidurį ir kaktomušom susidūrė
kalbant, sunkokai suprantama.
tada, kai pripuolusi prie lango išvydo vaikiną, bėgantį per šventorių,
nežemiško virpulio. Tąsyk jai nerūpėjo, kas tas nepažįstamasis, niekad
nesitikėdamas, vis dėlto širdies gilumoje laukiau išvysiąs šį tą
Rekė atsisėda. jis tvardosi, tačiau nuo to jo balsas skamba dar
hercogaitės širdis vėl suspurda iš nuogąsčio, kad štai tuojau pasigirs
nukeliauti padangių keliu. Tačiau debesėlis tirpsta, skystėje, virsta
ramiai viską apgalvoti.
neaišku kuriame iš dvidešimties.

"draugai". Šitaip sąmoningai naikinama pati graugo sąvoka. Šitos
padarai, sunku prie jų prisėlinti per šūvį, o vaikytis kalnuose -
ir visam pasauliui. Juk jeigu pasaulis iš esmės yra Bebio dalis arba
- O ko kreizėji? Tu juk nekaltas. Net Stalinas galiausiai paskelbė,
ant Slaptojo Stalo dokumentus. Jo putniose rankose buvo tautų likimas

vėl prabilti. Bebas žinojo, kad visi pranašai, visi mesijai daug
tarytum jau ir nurimsta. Tačiau prabyla kunigas Lemas ar pilies įgulos

prieš mišias tuokė Kukučių Blažioką su garsiąja giesmininke
taip, o ne kitaip. Kelis kartus stabtelėjo, baudėsi grįžti, apkabinti
darbą ėmė iš peties Juza, tai į kelintą dieną sutaisė, kas reikalinga
mostaguojant rankomis, atsagstyto švarko skvernai plaikstėsi. Vyras
galvos. Išplėšiau žinutę ir įsidėjau į kišenę. Šiaip sau. Neketindamas
švarku pamatė mane. Jis priėjo artyn ir paklausė:
kolūkyje tiksliai valandomis apibrėžta darbo diena, per savaitę viena
ūkana, nestumia mūsų bedugnėn ir netraiško, o pats skiriasi, vėsiu
atsipagiriodami tolyn, daug sidabro Grabei palikę, bet negali - verkia

atsainiai paspyrė vieną skardinę, ir ši, džengsėdama į grindis,
vertina Senį atsainokai ir iš aukšto.

ropščiamės plikomis uolomis, ieškodami kojai tvirtos ir patikimos
iš jo burnos padvelkė vyneliu, ir todėl ji paklausė garsiai, kad
šeimos, nuo viso pasaulio. Sunki, be galo daug ir fizinės, ir dvasinės


visuomet, visais laikais žmogaus gyvenimo kelias bus panašus į kelionę
kruviną širdį rodyti, Vėberis sukioja galvelę ant ilgo laibo kaklo, ir
Ambrasyčia. Choras giedojo "Veni creator spiritus". Ir Agotėlė
išvažiavau į tas vietas, kur, tikėjausi, saulėlydžiai bus labai

šypsojosi ir juokavo su krovėjais.
pasišokti vietos nebeliko. Juza sėdėjo arčiausiai krikštasuolės, tarp
kodylą mėgsta, sena ragana, - sukikeno zakristijonas, tačiau
šiaipjau Dainius liko toks , kaip visuomet. Tik čia niekam nekliuvo
daugiau, tik techninė literatūra, o ši yra man nuobodi ir, atvirai
Dėja, vaikai tiesiogiai nepaveldi tėvų nuopelnų, su ilgesiu pamanė